„Dievo dvelksmas. Tu esi čia, aš tave jaučiu…“


Tai, ką patiriu šiuo metu, labai sunku paaiškinti, bet pabandysiu šį potyrį ir jausmus sudėti į žodžius. Tiksliau, tiesiog leisiu žodžiams patiems lietis ir tegul būna tai žinutė tiems, kas šiuo metu skaito.

Kad jūs žinotumėt, kokia mylinti ir globojanti yra Dievo esatis. Jai be galo svarbus kiekvienas iš mūsų. Kartais atrodo: „Na ne, Dievas per daug užimtas, kad kreiptų dėmesį į mano nereikšmingą gyvenimą“ – tačiau tiesa tokia, kad jam visi mes esame be galo svarbūs, tik kiek jis svarbus mums?

Šiuo metu tiesiog sustojau ir dairausi aplink: saulės šviesa, svyrančios žemyn medžių šakos, be galo ryški žaluma, tolumoje, tekanti upė, miškas, skraidantys drugeliai, čiulbantys paukščiai, iš mano „Spotify“ grojančios švelnios dainos, kuriose daugiausiai dainuojama apie dievišką gyvenimo stebuklą. Ir aš sėdžiu čia ir rašau, nes širdyje tiesiog nebetelpa meilė, ašaros rieda skruostais ir norisi tiesiog pasidalinti tuo, ką dabar jaučiu, su visu pasauliu. Papasakoti, kaip vyksta gyvenimas, kai iš tikrųjų atsiduodi Dievui ir visatos vedimui, manau, nelabai įmanoma…

Tai taip subtilu, kad protas nepajėgus to suprasti. Jis nuolat nori priešgyniauti ir sakyti: „O tai kaip tas? O kaip anas? Negi ten jau nebesvarbu? Argi nesavanaudiška taip viską palikti?“. O širdis tiesiog niūniuoja meilės dainas protui ir jam nelieka nieko kito, tik pasiduoti. Totalus pasidavimas Dievui – tai visiškas kontrolės paleidimas ir sekimas paskui širdies impulsus. Tai visų prisirišimų paleidimas (ir tai jokiu būdu nereiškia artimų žmonių pamiršimo), tiesiog pačio fakto, kad man reikalinga kažkas iš išorės, jog būčiau laiminga, paleidimas.

Viskas aplink yra labai laikina, mes niekada negalime žinoti, kada tai prarasime. Tai reiškia vidinę laisvę, nes mano laimei nebėra sąlygų. Nebėra sąlygos, kad visi aplinkui būtų sveiki ir laimingi, tik tada aš galėsiu būti laiminga. Nebėra sąlygų, kad tik pasiekus „tą ar aną“, galėsiu atsipalaiduoti ir nebespausti savęs. Ne, visa tai išnyko ir liko laimė tik čia ir dabar, kuri ateina kai į gyvenimą iš tikrųjų įsileidžiame Dievą ir leidžiame jam mumis pasirūpinti.

„Kaip?“ – protas iškart klausinėja, ką konkrečiai tai reiškia, kokios instrukcijos? Deja, aš tau negaliu duoti konkrečių instrukcijų, kaip tai padaryti. Pats/pati turi tai atrasti. Labai subtiliai. Pradžiai, per kontakto su šia dieviška energija užmezgimą. Per patį nuoširdžiausią bendravimą, tarsi su geriausiu draugu, kuris tave pažįsta geriau negu bet kas. Kuriam gali išsipasakoti savo didžiausius skausmus, baimes, pykčius, nuoskaudas, kuris tave išklausys ir supras, netgi jeigu pyksti ant jo paties, už tai, kad tavo gyvenimas neteisingas. Leisk sau pykti, leisk išsilieti.

Suvok, kad jis tave myli besąlygiškai ir jis/ji neteisia, nesmerkia tavęs, kad ir kaip tu jautiesi ar ką esi padaręs. Pradėk nuo pasitikėjimo šia dieviška energija, kuri yra visur aplink ir kartu tavyje. Bendrauk mintimis arba garsiai, nesvarbu kaip, bet bendrauk! Pradėk dialogą. Tai svarbiausias aspektas, o visa kita ateis. Įsileisk Dievą į savo gyvenimą. Leisk jam tau padėti. Nes jam tikrai pakankamai sunku stebėti, kaip tu kentėjai… Jis nori tau padėti, bet negali, nes tu arba jį neigi, arba galvoji, kad esi pakankamai menkas -(a), kad jam rūpėtum, arba tiesiog neturi laiko tokiom „nesąmonėm“. O kas nutiks jeigu pabandysi?

Kitas dalykas, žmonės įpratę atsiminti Dievą tik tuomet, kai jiems yra be galo sunku ir jie yra visiškame dugne. Tuomet prisimena, pabendrauja ir toliau sau gyvena, lyg niekur nieko. Na, taip daryti, mažų mažiausiai, nesąžininga, o dar daugiau – visiškai nenaudinga. Nes kaip atrodo gyvenimas žmogaus, kuris nuolat gyvena sąjungoje su Dievu ir kuo jis skiriasi nuo žmogaus, kuris vargiai prisimena jo egzistavimą? Kuriam iš jų labiau seksis, kuris iš jų patirs daugiau pilnatvės, stebuklingos manifestacijos, sveikatos, gėrio, meilės? Gyvenimas sąjungoje su Dievu duoda vien privalumus ir tam tereikia išsiugdyti įprotį nuolat bendrauti su šia, viską kuriančia energija.

Kaip dar vyksta šis bendravimas? Per dėkingumą, kai esame dėkingi už tai, ką turime, už tai, kas vyksta mūsų gyvenimuose. Dėkingumas – dangaus kalba. Kalbėkime ja kuo dažniau ir įsileiskime rojų į savo gyvenimą. Stebėkime gamtą, paukščius, medžius, gyvūnus, vandenį. Kuo daugiau būkime gamtoje. Ji tiesiogine to žodžio prasme gydo mūsų sielą. Užtildykime pasaulio triukšmą ir leiskime sau būti esatyje. Čia ir dabar yra Dievo namai. Čia ir dabar jis mus globoja. Jeigu nuolat mintimis esame praeityje arba ateityje, mes atitoliname save nuo rojaus. Grįžtame į minčių pragarą.

„Na, o kaip gi pareigos? Kas pasirūpins vaikais, namais, darbais?“ – klausia protas. Viskas savaime savimi pasirūpins, jeigu leisi tam būti, be noro kontroliuoti ir įsivaizdavimo, kad tik tu geriausiai žinai, kaip viskuo pasirūpinti. Nes tu juk nežinai. Ar nori pasakyti, esi protingesnis už viską kuriančią visatos esybę? Tai nereiškia, kad reikia sėdėti ant sofos ir nieko neveikti. Visiškai ne. Tai reiškia, kad reikia leisti sau atsipalaiduoti, negalvoti, būti šioje akimirkoje ir, kai reikės, veikti. Tu puikiai tai žinosi, būtent tą akimirką.

Papasakosiu pavyzdį. Šiandien ryte nuoga meditavau ant upės kranto. Jaučiu visišką palaimą ir tuo pačiu nerimastingą protą, kuris nuolat klausinėjo: „O jeigu plauks baidarininkai ir tave pamatys? O jeigu ateis kaimynai prie upės?“, – bet širdis laiko centrą ir vadovauja, nuramina protą sakydama: „Tai kas, kad plaukdami baidarininkai išvys žolynuose medituojančią deivę?“, – protas nusišypso ir nusiramina. Prisimena, kad visata yra ideali sistema ir jeigu sau leidi būti tėkmėje, ji tavimi rūpinasi, kad viskas vyktu tau harmoningiausiu būdu.

Taigi, atsipalaidavęs protas leidžia man medituoti. Po meditacijos jaučiu, kad dar galiu pabūti, apsisuku nugara į saule ir su smalsumu apžiūrinėju įvairias medžių formas ir žaviuosi skraidančiais vabzdžiais – laumžirgiais, drugeliais, musėmis. Staiga atskrenda kažkoks bimbalas ir pradeda mane kandžioti. Supratau, kad tai visatos ženklas, kad reikia eiti paskutinį kartą išsimaudyti, gausis idealus trečias kartas šį rytą visiems kūnams. Pirmas kartas – fiziniam kūnui, antras – mentaliniam kūnui ir trečias kartas – dvasiniam kūnui. Šįkart labai lėtai įbrendu į šaltą upe, panyru ir tolumoje girdžiu žmonių balsus. Išlipu, apsigaubiu rankšluosčiu ir džiaugiuosi idealiu visatos vedimu.

Impulsas veikti ateina idealiai tada, kada reikia. Mums nereikia mintyse nuolat galvoti, kada daryti tą ar aną. Tiesiog būnam čia ir dabar ir leidžiam visatai mus vesti. Tuščias protas žymiai geriau, nei perpildytas minčių ir planų protas, kuris laikui bėgant pervargsta ir panašėja į tikrą isteriką. Tiesiog pabandyk bent dieną praleisti tėkmėje, nieko neprarasi, o gal net patiks? 😉 Žinoma, iš pradžių gali būti sudėtinga atsipalaiduoti, bet duok sau laiko. Viskas įvyksta, kai leidi mintims būti, nesistengi jų kontroliuoti, tiesiog stebi tai, kas vyksta tavo galvoje, be jokio teisimo ar vertinimo. Po kiek laiko mintys atsipalaiduoja ir tu jau esi kosminėje tėkmėje!

Apie tai, kaip stipriai esu apdovanota Dievo galėčiau prirašyti daugybę puslapių. Kad ir dabar, laiką leidžiu tobuloje vietoje ir šį pasiūlymą gavau iš visai nepažįstamo žmogaus, su kuriuo buvau keliuose dvasiniuose renginiuose. Nežinau, kodėl jis nusprendė leisti man net 3 savaites gyventi vietoje, kurios kaina tikrai labai prabangi, bet leidžiu sau manyti, kad su juo susitarė mano mylimas sąjungininkas Dievas, nes jis norėjo mane čia matyti ir norėjo kartu su manimi patirti šį buvimą, per kurį mane užplūsta didžiulis įkvėpimas kurti ir dalintis. Prieš kelias dienas, tik per 4 valandas sukūriau kortų orakulą, kuris tiesiai galiu sakyti, buvo tiesiog padiktuotas! Visiškai nieko nereikėjo galvoti, viskas tiesiog liejosi, man beliko užrašyti.

Šie puslapiai taip pat liejasi savaime. Tikiuosi, kažkam buvo įdomu juos skaityti. Jeigu dar esi čia su manimi, tiesiai iš savo širdies siunčiu tau pačią nuoširdžiausią meilę ir dėkingumą, kad pakvietei mane parašyti tai TAU.

Ieva Žigonė
2020-08-07

Su mumis susisiekti galite rašydami el. paštu info@sanvaja.lt