Atsiliepimai

“Man rodos aš tikrai perėjau į kitą realybę. Intencijos pildosi kosminiu greičiu, namie remontai, kraunamės daiktus, nes išsikraustom! Pradėjome statyti namą…”

Ieva Šileikaitė

„… per šį kursą spėjau susikurti idealią sau darbo vietą (esu grafikos dizainerė) – dirbu dabar vien su sąmoningais klientais…Mano svajonė įgauna formą ir man…”

Luna Prism

“Kai pirmą kartą peržiūrėjau Ievos ir Rolando Žigonių video manyje įvyko „SPROGIMAS“. Sunku aprašyti žodžiais, kokie kamščiai manyje pradėjo šaudyti dar bežiūrint…”

Mantas Želys

“Supratau, kad tai, ko aš visą laiką ieškojau, buvo manyje, ne kažkur kitur, kur bandžiau ieškoti.”

Viktorija

„… viduj esu kaip ant sparnų, aš jau net nekalbu apie kitus gyvenimo aspektus – mano vyras kaip ant sparnų taip pat, kasdien mane savo mūza vadina ir matau kaip jį įkvėpiu…”

Ieva Bagdonė

“Kursas mano lūkesčių nepatenkino. Atvirkščiai, juos viršijo! “

Gabrielė

Neįtikėtini Simonos pokyčiai!

Play Video

Santos pokyčiai gyvenime po stovyklos Tailande

Play Video

Laura pati išsigydė gimdos auglį! Ir daug kitų pokyčių

Play Video

Laisvė gyventi

AČIŪ, Ieva, už tai, kad padėjai susigrąžinti save! Atrodo, kad pagaliau atrakinau dureles, kurių rakto taip
ilgai ieškojau! –Laura

Esu buvusi ne viename kurse ir ne vienoje stovykloje, bet šis kursas ir jo efektyvumas mane nustebino. Nuo
pat pirmos kurso dienos jaučiau, kad prasidėjo stiprūs pokyčiai. Klausyti paskaitas ir medituoti kiekvieną
dieną visą mėnesį yra be galo efektyvu – nauja realybė, kur kiekviena diena yra įdomi, stebinanti, kupina

meilės, pasitikėjimo viskuo, kas vyksta, drąsos ir nuostabių bendraminčių JAU yra ta realybė, kurioje gyvenu
šio kurso dėka! –Karolina, 21 m.

Pirmą meilę kažkada labai, senai esu patyręs vaikystėje, kada buvau paskendęs svajonėse ir tikrai galvojau
jog žmogus gali užsiauginti sparnus, kurti nuostabų savo gyvenimą, ir matyti daugiau nei paprastai mato
akys… Vakar per meditaciją patyriau viską, kas liko senai pamiršta, supratau, kad viską galima pasiekti, jai
tik myli visatą ir šį pasaulį, kuriame gyveni! Ir dėkingas esu Jums Ieva ir Rolandai… Jūsų dėka spalvos
pasidarė daug ryškesnės. –Tadas

Noriu padėkoti grupiokei Ugnei, kuri padėjo man susivokti kaip keistai kaltės jausmas buvo apsiraizgęs
aplink kaklą, siurbė energiją, kad net turėdama laisvo laiko aš negalėdavau nieko nuveikti ir dėl to jaučiau
dar daugiau kaltės… Toks užburtas ratas. Peržiūrėjus keletą gyvenimų jaučiu palengvėjimą ir leidžiu sau
kartais pabūti nieko neveikiant ir nedusinti savęs už tai. Linkiu visiems atrasti laisvę ir ramybę. – Milda

Labas, Ieva, paskutiniu metu pajaučiau, kad turiu Tau padėkoti. O darau dabar tik tai, ką noriu ir jaučiu. Per
paskutinius pusantrų metų mano gyvenimas buvo stipriai sutaršytas (švelniai pasakius). Maniau, kad
gyvenu puikiai, turiu viską, noriu, svajoju ir siekiu daug.. ir daug turiu. Bet tai kas buvo – tik sintetinis
gyvenimas.. netikra, nors „gražu“. Supurtymas buvo tolygus žemės drebėjimui, tik jis vyko mano viduje,
mano prote, mano pilve, krūtinėje. Pykau ant savęs, kad „suskystėjau“, bet ir didžiavausi savo kita AŠ, su
kuria susipažinau Tavo dėka. Augimas buvo savalaikis, lėtas, malonus ir tikras. Dabar aš iš tikro GYVENU. Ir
toliau pažindinuosi su AŠ. Negaliu papasakot apie sąmonės išsiplėtimą ar praregėjimą, apie nenusakomą
vienį ar skrajojimus iš meilės, bet pažiūrėjusi atgal, matau kaip stipriai per šį laiką užaugau. Matau, kaip vos
vienas pirmasis susitikimas su Tavim (2017 m. kovą) padėjo man sustoti, apsižvalgyti ir apsukti vairą šimtą
aštuom… Iki šiol į aplinką žiūriu pro „savo“ akinius, o kitų patirtis, stebuklus, vienį, ar besąlygiškumą skiedžiu
lašeliu savo eterinio aliejaus. Bet aš tokia… ir myliu savo budrumą, nes dabar jis harmonijoj su mano širdimi.
Dabar esu tikrai laiminga, pagaliau iš tikro myliu, ir pagaliau matau, kaip gera ir kaip šviesu yra aplinkui, ir
kiek daug gerų ir gražių žmonių. Pagaliau suprantu, kiek daug aš galiu be kovos, be skubėjimo, be prievolės,
be melo.. ir be proto. Ir, žinai, kupolo nebėra.. pagaliau aš galiu kvėpuoti.. pilna krūtine. Esu Tau be galo
dėkinga – drąsiai ir užtikrintai sakau, Tu – mano pirmoji mokytoja gyventi, nes tik dabar tikrai gyvenu.
Ačiū TAU.. ir Rolandui.

Esu klausiusi tikriausiai visus Ievos vedamus kursus, bet šis „Laisvė gyventi“ buvo pats efektingiausias.
Galbūt dėl pateiktos informacijos, o gal dėl to trūkstamo rakčiuko, kurio trūko išklausius praėjusius kursus.
Ieva ir pati yra minėjusi ne kartą, kad pati auga kartu su mumis ir vis sužino naujos informacijos, kurią
perteikia mums. Kas įvyko mano gyvenime šio kurso metu? Atsirado toks darbas, į kurį einu su malonumu,
kuris man davė įžvalgų, kur toliau norėčiau gilinti žinias, o būtent mylimos veiklos neturėjimas man nedavė
ramybės ilgus metus. Po 18 metų nuo teisių išsilaikymo pradėjau vairuoti mašiną ir su toookiu malonumu.
Beje, per kelias valandas nupirkom man nuosavą mašiną už sakyčiau simbolinę kainą ir dar 2006 m bei ką
tik praeita technikine! Dar nusipirkom namą. Kurio niekaip negalėjom nusipirkti 4 metus. Čia tokie fiziniai
dalykai. Iš vidinių išskirčiau atsiradusį sąmoningumą visame kame. Ypač atsakomybės priėmimą už tai kas
vyksta tavo realybėje. Ne kaltinant kitus, o atsigręžiant į save. Ir mokėjimas išlaikyti vidinę ramybę, jei
atrodo, kad kažkas vyksta ne pagal planą, bet pasitikint, kad Dievas/Visata žino, kaip tau geriausia. Dar
dirbu su paleidimais išsiaiškinti ir žinoti, kartais tiesiog mechaniškai kartoju, kad paleidžiu norą išsiaiškinti,
kad būtų dar geriau, lengviau, paprasčiau ir harmoningiau. Ir tai veikia! Nes jaučiu kaip atsipalaiduoja
kūnas ir tos stresą keliančios mintys dingsta. Taip pat noriu padėkoti Ievai ir Rolandui už tai, kad jie pritaiko
skleidžiamas žinias tokiems kaip aš, racionaliems žmonėms. O kai mes įsitikinam, kad tai veikia, pradedam

tas žinias su savo gyvenimiška patirtimi skleisti ir į savo aplinką. Ačiū už buvimą kartu, pagalbą ir
nuoširdumą! –Donata

Jaučiu begalinį dėkingumą šitai grupei ir paleidimų partnerei. Neįtikėtina, kaip viskas susiję. Išjaučiau, ką
reiškia paleisti laisvę ir ramybę. Gal kam surezonuos ir paskatins eit kuo giliau, kad ir kaip baisu būtų. –Ugnė

Perpratusi paleidinėjimo praktiką nutariau išmėginti tai su dukra. Kai jai paskambinau, ji buvo labai
prislėgta vidinių išgyvenimų ir emociškai palūžusi. Tuoj pat pokalbio metu pritaikiau paleidimo techniką,
emocijos pasipylė kaip iš gausybės rago, bet po visų šių pastangų ji pajuto begalinę ramybę, ir mūsų
bendravimas pavirto į nesibaigiantį juoką. Ačiū jos vardu (taip pat ir mano) Ievai ir Rolandui ir visiems
kitiems. Namų darbus atlikinėti verta tol, kol įsisąmoninsite! AČIŪ. –Sigutė

Super jūsų paskaitos. Veikia iš tiesų. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad taip paprasta – užtenka tik leisti
jausti, priimti, pasikalbėti, ačiū. –Vaida

Perpratusi paleidinėjimo praktiką nutariau išmėginti tai su dukra. Kai jai paskambinau, ji buvo labai
prislėgta vidinių išgyvenimų ir emociškai palūžusi. Tuoj pat pokalbio metu pritaikiau paleidimo techniką,
emocijos pasipylė kaip iš gausybės rago, bet po visų šių pastangų ji pajuto begalinę ramybę, ir mūsų
bendravimas pavirto į nesibaigiantį juoką. Ačiū jos vardu (taip pat ir mano) Ievai ir Rolandui ir visiems
kitiems. Namų darbus atlikinėti verta tol, kol įsisąmoninsite! AČIŪ. –Sigutė

Sveiki, mieli bendrakeleiviai,
jau senokai noriu pasidalinti savo patirtimi kurse „Laisvė gyventi“. Ieva ir Rolandai, noriu padėkoti. Taip
noriu padėkoti, kad net ašaros rieda dabar berašant… Realiai mūsų kalboje, mūsų abėcėlėje nėra užtektinai
raidžių išreikšti tam, ką jaučiu, bet jūs tai suprasit… Jūs žinot, kiek giliai galima jausti. Tai būtent iš tokių
gelmių jaučiu dėkingumą Jums. Jeigu ne šis kursas, nežinau, kaip būtų šiandien. Jau kuris laikas skaičiau,
klausiau, bandžiau, dalyvaudavau seminaruose, bet viskas buvo tik atskiros žinios, kurios lyg ir veikė, bet
įtariu, kad pasiekė tik protą, o iki aukštesniojo aš taip ir nebuvo nukeliavusios, todėl tai ir buvo tik teorija,
kuri nesukrutino užstrigusio ir sociumo „sutvarkyto“ mechanizmo. Bet dabar viskas kitaip… Kurso metu
nuolat jaučiausi lyg atsiliekanti nuo visų, atrodė, jog man viskas vyko lėčiau, tačiau maždaug prieš mėnesį
pradėjo vykti tokie stiprūs procesai, ir tiek daug suvokimų bei pasikeitimų, jog dabar jaučiu, kad tai ne tik
žinios… Jūs prakalbinot mano tikrąjį AŠ ir jau niekada nebus taip, kaip buvo. AČIŪ JUMS.
Prieš mėnesį palikau darbą, dėl kurio taip ilgai sau melavau. Bandžiau įtikint save, kad viskas gerai, nors
tiesą pasakius, dirbau iš meilės trūkumo, įsivaizdavau, kad darydama tai, ką dariau (o dirbau su psichinių
sutrikimų turinčia ir epilepsija sergančia moterimi, kuri buvo agresyvi, mušdavosi, pabėgdavo ir t.t.) būsiu
„geras žmogus“ – tokia „faina“, visiems reikalinga, kol vieną dieną suvokiau, kad viskas – melas. Nesu aš
geras žmogus! Nes nebemyliu to, ką darau, nebegaliu daugiau pasilikti nei dienos, nes tai – melas, aš
pavargau nuo to darbo, nuo melo sau… Tada suvokiau, kad meluoju sau jau kokius 15 metų: einu ne tuo
keliu, kuriuo šaukia širdis, ir tada ištiko dar didesnis šokas… Prasidėjo panikos priepuolis, suvokimai ėjo
vienas po kito, tik dar labiau purtydami. Nors kūnas jau senai rėkte rėkia – SUSTOK! Esu per plauką nuo
vežimėlio, bet kada galiu nustoti vaikščiot ir nežinau, kaip buvau tokia kurčia sau ir ignoravau viską, kas
vyksta, nors kažkur giliai visada žinojau, buvau ištikta šoko tiesiogine to žodžio prasme. Grįžau iš darbo
namo, negalėjau pratart nė žodžio, iškart prapliumpau verkt iki negalėjimo, kuo toliau, tuo labiau kaupėsi
emocijos gerklėj. Pradėjau žiaukčiot, ištiko tarsi kažkoks priepuolis ir tik po to atėjo palengvėjimas ir
atleidimas sau… Supratau, kad neturiu niekam nieko įrodyti, kad esu pakankama sau ir esu tas geras
žmogus, darydama tai, ką noriu daryti, kad esu laisva rinktis ir kad nuo šiandien eisiu ten, kur iš tikrųjų veda
širdis… 
Žinoma pirmas dienas šimpanzė dar šoko savo šokį galvoje: „Ką darysi?“, „Kaip gyvensi?“, „O kaip
pinigai??“, bet labai greitai pavyko susitarti ir perduoti vadovavimą širdies balsui, o tada prasidėjo
stebuklai.
Intencijos pradėjo intensyviai pildytis, gyvenu nerealioj harmonijoj… Atsirado būdai realizuoti save per
kūrybą, ir pinigų atsiranda tiek, kiek reikia, o suvokimai, kaip stebuklai vienas po kito… Taip stipriai jaučiu

energijas, begalinę meilę… Kaip jau komentavau po Lauros video, pasirodo tą dieną, kai vyko ceremonija su
Papa Viktoru, aš to nežinodama jaučiau labai stiprius procesus ir pajaučiau tokią meilę ir visišką atsidavimą
visatai… Prieš akis iškilo vaivorykštė – aš su šypsena paklausiau: „Visata, tai tu man duodi ženklą, kad aš
teisingam kely ir priimi mano atsidavimą?“ – ir sulig ta mintim šalia atsirado antra vaivorykštė.
Tarsi sluoksniai krenta nuo manęs su kiekviena diena, atsidaro dar, ir dar vienos durelės.. Ryšys su gamta
stiprėja nenusakomai. Praėjusią naktį sapnavau Papa Viktorą ir jis man sakė: „jei negali surasti atsakymų,
klausk augalu, jie šventi – jie žino viską“…�� Dabar liko tik surast būdą, kaip padėt šio gyvenim
bendrakeleiviui – kūnui. Mielieji, nebijokit, pasiduokit – pasiduokit Širdžiai ir visatai, ir pamatysit kokie
stebuklai laukia. –Laura

Meilė ir pasitikėjimas pasauliu

Labas, Ieva. Prieš šį kursą buvau sau pasakius – ,,viskas, daugiau jokių seminarų!”. Praėjau daug ir jokio
rezultato.a Bet visgi, vidinis noras buvo stipresnis už pažadą sau ir paskutinę dieną nusipirkau šį kursą ir ne
akimirkos dėl to nepasigailėjau! Pradėsiu nuo to, kad suvokiau, kas aš esu! Pamilau save! Pajutau, kaip
nepažįstami žmonės mieste tiesiog nori bendrauti, kalbina, siūlo man naudingų dalykų (nuolaidų, dovanų,
gamtos gerybių ir pan.), viso kurso metu ir po jo, nė karto neteko gerti vaistų (ankščiau vis paskaudėdavo
galvą, bet dabar išmokau priimti šį skausmą su meilę, ir jo tiesiog nebeliko). Kad maži norai išsipildo greitai,
jau pripratau, dideli dar laukia savo išsipildymo.  Dar labiau pamilau gamtą, jaučiu stiprų ryši su ja. Pajutau
dar stipresni ryšį su Dievu, išmokau, ką daryti su įkyriomis mintimis, kurios sukdavosi galvoje po kokio
nemalonaus įvykio ir visą dieną apie tai pragalvodavau. Tai labai vargino, o dabar aš puikiai su tuo
susitvarkau! Žinoma, buvo ir stiprių sukilusių neigiamų emocijų, su kuriomis taip pat išmokau dirbti ir įdomu
tai, kad kartojant kursą nuo pradžių, vėl išlindo tos pačios neigiamos emocijos. Po šio kurso tikrai daugiau
jokiu seminarų, išskyrus Tavo, Ieva, bet šį kartą todėl, kad šis kursas viršijo visus mano lūkesčius. Ačiū, Ieva.
-Kristina

Hmm… Nubudus ryte aplanko jausmas, kad visą naktį vaikščiojau susikibusi rankomis su
Dievu, jis mane globojo, vedžiojo po Visatą, saugojo nuo blogų sapnų. Pirmoji mintis, užgimusi
širdyje – dėkingumas. Ne šiaip dėkingumas, bet toks stiprus sieloje gyvuojantis jausmas, kad
kartais net susigraudinu iš suvokimo, kiek daug man duota (o net atsidėkoti už tai negaliu, nes
neįmanoma duoti daugiau atgal, nei man duodama). Esu mylima – tai antras jausmas, kurį
dažniausiai pajuntu ryte. Aš kvėpuoju, aš gyva, mane saugo Dievas, man suteikta dar viena
nuostabi diena. Ir man daugiau nieko nereikia.


Prieš prasidedant kursui tiek daug norėjau. Norėjau materialių dalykų, kažkokių kvailų
prestižinių atributų, savo vertės suvokimo. Tai niekas, palyginus su tuo, ką gavau. Mano mintys
nuo šiol priklauso kažkam aukščiau, didesniam tikslui. Ir nors neatsisakiau savo pasaulietinių
tikslų – esu ketvirtakursė universiteto studentė ir po metų būsiu lietuvių kalbos mokytoja –
tačiau to nebesureikšminu ir nebestatau į pirmą vietą svarbumo skalėje. Atlieku tuos pačius
kasdienius darbus, kuriuos darydavau ir anksčiau, bet dabar nebeįsitraukiu į juos, nebegyvenu
vien jais. Seniau pamiršdavau viską pasaulyje ir įsitraukdavau į gyvenimą, užmiršusi savo tikrąją
esmę, tikrojo gyvenimo esmę. Dabar, kai jau baigėsi Ievos kursas, aš ne gyvenu, o skraidau iš
laimės. Tiksliau, dabar tikrai gyvenu, o anksčiau tai tebuvo iliuzinė egzistencija. Aš nenušvitau,
nepatyriau tokių stiprių pojūčių, kuriuos patyrė kiti kurso dalyviai. Matyt einu mažesniais
žingsneliais. Bet tai taip nepaprasta. Aš to nemoku išreikšti žodžiais. Tiesiog manau, kad to
apsakyti ir neįmanoma.


Sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei tūkstantį kartų išgirsti. Manau, kad geriau
vieną kartą pajusti pačiam, nei tūkstantį kartų skaityti, išgirsti iš kitų, mąstyti apie dvasingumą ir
jį aptarinėti. Protas to nesuvoks, net jei šimtą tomų knygų perskaitytų. Tai neįtikima. Tai gali tik
pajusti, o kai pradedi jausti, tada nebereikia jokių paaiškinimų ar užtvirtinimų iš aplinkos.
Tiesiog gera būti, kiekvieną sekundę čia ir dabar. Tiesiog gera GYVENTI, nes širdyje toksdėkingumas,

lyg augantis oro balionas, kuris, atrodo, tuoj tave pakels į orą. AČIŪ.

-Greta

Jei jūs esate iš tų žmonių, kurie nori sudėlioti visus taškus ant „i“, suvokti ir pajausti, kad esate vienis su
viskuo ir niekuo, jei norite suprasti, kaip veikia visatos energijos, pamatyti savo praėjusius gyvenimus ir
suprasti, kokią įtaka jie daro dabartiniam jūsų gyvenimui, jei trokštate patys tvarkyti savo gyvenimą, būti
savo gyvenimo šeimininkais – tai šis kursas būtent jums. Gausite daugybę naudingų ir labai efektyvių
metodikų, bei išsamius atsakymus į jums rūpimus klausimus. Jums prasivers paslaptinga jūsų praėjusių
gyvenimų skraistė, po kuria išvysite pasislėpusias savo giliausias problemų šaknis, kurios tiek išsiraizgiusios,
kad net pasiekia jūsų dabartinį gyvenimą. Kurse bus aiškiai paaiškinta, kaip tas užsislėpusias problemų
priežastis transformuoti ir tuo pačiu keisti savo dabartį į gerą. Labai rekomenduoju.
-Daiva, 38 m.

Iš tiesų maniau, kad tai bus dar viena savi-pagalbos programa su šimtus kartų girdėta informacija, dėl to iš
pradžių dvejojau ar dalyvauti. Visgi padariau vieną geriausių sprendimų savo gyvenime, nes per tą mėnesį
kažkas pasikeitė, dar pati nesuprantu kaip ir kas, bet jaučiuosi pasikeitusi – jaučiuosi puikiai. Daug metų
domiuosi savirealizacija, bet iš jokių seminarų, knygų, terapijų ir t.t. nesulaukiau praktinių pokyčių, o šioje
programoje jau nuo pirmų dienų vaikščiojau su nutirpusiomis iš atsigavusios vidinės energijos kojomis bei
nauja informacija, privertusia kitaip pažiūrėti į pasaulį. Manau didžiausias pliusas, jog šis kursas labai tinka
tingiems žmonėms , o tiksliau, kurie tingi dirbti su savimi vieni (kaip aš), nes čia esi įsipareigojęs kasdien 1
valandą skirti darbui su savimi komandoje, kas galiausiai tampa laukiamu dienos ritualu. Liūdna, kad
programa pasibaigė ir pavydžiu, kas ją dar tik pradės, žingsnelis po žingsnelio. Tačiau žinoma esu labai
laiminga, kad gyvenimas mane čia atvedė.
-Jurgita, 26 m.

Kursas mano lūkesčių nepatenkino. Atvirkščiai, juos viršijo! Vienas iš lūkesčių, kurso pradžioje pasižymėtų
užrašuose, išsipildė su kaupu. Likę, tikiu, kad išsipildys. O tokių dalykų, kaip džiaugsmas, laimė, tikėjimas ir
pasitikėjimas, dėkingumas, pasitenkinimas tiesiog buvimu, suvokimas savęs, kaip didelės energijos ir
begalės kitų gražių dalykų, atrasti aš nesitikėjau. Dabar tai tiesiog yra mano gyvenime ir tikiu, kad liks
ilgam. Gal aš visa tai atradau, gal buvau pamiršusi ir dabar vėl prisiminiau, tačiau kaip ten bebūtų – tai yra
NUOS-TA- BU!!! Tai nuostabaus kelio pradžia – kelio link savęs ir savo tikrosios esaties, naujų patirčių ir
tikrojo gyvenimo. Jeigu Tu jau susidomėjai šiuo kursu, reiškia, atėjo laikas patirti tai, ką Tau reikia patirti.
Neabejok! Dauguma dalykų vyksta ne šiaip sau (o aš, beje, galutinai nebetikiu atsitiktinumais). Jauti, kad
reikia – pirmyn! Tu nieko neprarasi, o tikiu, kad atrasi. O jeigu ir ne, tuomet įsileisi į savo gyvenimą
nuostabią patirtį ir be jokių abejonių, Tavo gyvenimas vienaip ar kitaip pasikeis. Viskas yra įmanoma, o Tu
esi neaprėpiama galimybė. Tiesiog leisk sau tai padaryti!
-Gabrielė, 34 m.

Laisvė Gyventi ir Savos realybės kūrėjai

Kažkaip nedrįsau dalintis, rodės, nieko reikšmingo neįvyko, bet kai paskaičiau, ką žemiau prirašiau, tai
galvoju čia ohohohooooo:)
• Aš gyvenu harmonijoje ir meilėje: nežinau kas man darosi, fotkinu pušų spygliukus, medžius, sniegą, visur
įžvelgiu grožį, meilę, Dievą. Viskas taip gražu, atrodo kad man kažkas pakeitė akis, tiesiog viskas taip meilė,
taip tobula. Vakar mėnulis, rodės, žiūri į mane ir šypsosi. 
• Mano santykiai su šeima ir draugais harmoningi ir taikūs: pirmąkart nuėjau į darbo vakarėlį jau
nusprendusi nebevartoti alkoholio, vengiau tokių vietų, nes teisiau, bijojau paslysti. Nuėjau, prisišokau,
pavaikščiojau po kažkokią matricą, kur manęs rodos nieks nemato, o aš visus matau:) Net noro nebuvo
išgerti, nebenoriu vėl patekt į iliuzijos sapną. O buvo taip smagu, nes nevertinau! Su sese vakar apsikabinę
pas Rugilę dainavom:) taip gera buvo, jaučiasi, kad jungiamės į tokį kažkokį sielų šokį, išėję apsikabinę
ėjome iki mašinos;) o ryšys buvo jau senokai nutrukęs…
• Paleidimai, taip išlaisvino, taip priminė, kiek istorijų esu sau pripasakojusi, ir atvėrė jausmą, kad aš lygiai
taip pat galiu patikėti (jau tikiu) kitom istorijom, savom, kuriančiom. 
• Karminės transformacijos – toooobulas pratimas, kai užsimirštu kas iš tiesų esu. Tai juk priminimas, kad
viskas vyksta nes patys pasirenkam kažką sau priminti/išmokti/patirti, tai taip išlaisvina. Ačiūūūū
• Įvairios būsenos, o aš per jas tiesiog einu, sakau ateik liūdesiuk, pasibūkime. Ir atėjo suvokimas, kad
vienintelis kas nekinta tai yra mano tikrasis Aš, visa kita: emocijos, mintys, kūno pojūčiai, juk jie kinta, tai
tiesiog priimi ir jau žiūrėk kita diena išaušo, kitos istorijos, kiti vaizdai, naujas gyvenimas, ryt vėl jau kitas
bus:) 
• Ooooo, ate mano kalte. Jaučiau kaltę dėl daug ko, jaučiausi neverta. O dabar žinau kad kas sekundę kuriu
pati viską, kad to kas buvo jau nėra, to kas bus irgi;) tad apie kokia čia aš kaltę? Cha cha cha:)
• Kuriu jau savo e-shopą- blog‘ą po truputuką ir taiip padeda paskaitos, tik pradedu abejoti, ir štai Ieva ir
Rolandas pasako tai ko reikia, Ačiū Jums. Pradėjau gaminti žvakeles, kurti baltus drabužius iš lino jogai, taip
norisi kurti, kurti, kurti. Dar noriu sukursiu gražių ilgų sijonų:) 
• Noriu padėti žmonėms, nežinau kaip, tai tiesiog susitinku su visais kam norisi, išklausau, padrąsinu,
padėkoju arba parašau jiems. Juk nebūtinai pradėti nuo grandiozinio labdaros projekto;) 
• Atėjo nuostabi praktika, ryte padėkoju Dievui už gyvenimą, už galimybę gyventi. Vakare atsiprašau visų
maldoje už nesupratimą, vertinimą, dėkoju už atspindžius. Rezultatas, wouw, tas dėkingumas ir
nuolankumas man tokius sparnus augina, rodos širdis spurda iš laimės 
• Aš taip jumis visais žaviuosi, tiek mokausi iš jūsų, tos drąsos, nuoširdumo, atvirumo, valios, stiprybės jėgų,
tiksliau prisimenu kad ir pati tai turiu ir visada turėjau:) kai kurie iš jūsų parašo, ir būtent tie kurie turi
panašias patirtis, išgyvenimus taip susisinchronizuoja viskas. Ačiū kiekvienam. MYLIU, MYLIU, MYLIU! –Eglė

Sveiki visi! Nusprendžiau ir aš pasidalinti savo patirtim! Man taip sutapo, kad kursą „Laisvė Gyventi“ pabaigiau gal pora savaičių prieš prasidedant kursui „Savos Realybės Kūrėjai“, taigi viskas vyko nenutrūkstamai ir gan intensyviai. Nors ir sąmoningumo keliu einu daugybę metų, bet niekada tame kely nebuvo nuoseklumo – vos pagerėjus reikalam viską mesdavau ir vis bandydavau gyvent kaip visi „normalūs žmonės“, kuriems gi viskas atrodo aišku ir nereikia užsiiminėt šitais dalykais. Galiausiai pasidaviau ir nusprendžiau grįžt į save, taip ir atsirado šitie kursai mano kelyje. Galėčiau pasakoti labai daug, bet einu prie reikalo. Visada buvau tokia šiek tiek prie meno ir kadaise lankiau dailės mokyklą ir labai mėgau tapyt. Studijuoti tapybos neišdrįsau, ir kaip ir pinigų neturėjom tiek daug, kad galėčiau sau leist šitaip „rizikuoti“ dėl ateities, taigi, pasirinkau studijuoti vadybą. Tapyba – vadyba, gi panašiai skamba. Žodžiu, taip gavosi kad po daugybės (apie 10) metų savęs apgaudinėjimo vėl pradėjau tapyti. Jau visai kitaip. Iš širdies, ir be baimės. Tiesiog sakiau sau, daryk, pažiūrėk, kas už tų baimių, kad man nepavyks, daryk, tiesiog daryk.. tegul skamba balsai galvoj, bet tu daryk. Taip tapiau paveikslą vieną po kito, dalinausi ir susilaukiau laaaaaabai daug palaikymo iš aplinkos. Supratau, kad čia mano! Ir pradėjus kursus kažkaip intencijų paveikta ir impulso pagauta nusprendžiau pamėginti suorganizuoti savo pirmąją parodą, nors buvau dar tik keletą paveikslų nutapius! Viskas įvyko taaip greit, visur tiesiog buvo žalia šviesa, drobės padidėjo trigubai, kokybė piešinių pasikeitė, taip pat, jau vasario paibaigoj turėsiu pirmąją savo parodą Čiurlionio muziejuje Čikagoje. Gal skamba paprastai, bet viskas viduj tiesiog verda, viduj esu kaip ant sparnų, aš jau net nekalbu apie kitus gyvenimo aspektus – mano vyras kaip ant sparnų taip pat, kasdien mane savo mūza vadina ir matau kaip jį įkvėpiu. Esu be galo laiminga ir tiesiog jaučiu gausą ir gyvenimo tėkmę nuolat! Jaučiuosi be galo dėkinga viskam, kas mano gyvenime įvyko, visiem kurso žmonėm, Ievai su Rolandu, sesei, kuri man šiuos kursus parodė, savo vyrui, merginom, su kuriom susidraugavau per šiuos kursus, Visatai ir savo angelam sargam. Didžiausi linkėjimai visiems! –Ieva Bagdonė, 30 m.

×
×

Krepšelis

X
X