Akmerk akis

taikai savyje

Vidinė kova reikalauja labai daug energijos. Jeigu jaučiamės neenergingi, reikėtų klausti savęs, o kam aš priešinuosi savo viduje? Ir visada atsakymas bus tas pats – priešinamės meilei, arba tiksliau priešinamės mylėti tai, kas mums nepatinka. Kai atsisakome mylėti jausmą, situaciją, žmogų – sustabdome energijos tėkmę. Jeigu savyje sukuriame įvairius apribojimus meilei, pavyzdžiui: šis žmogus bus vertas meilės, tik jeigu pateisins vienokius ar kitokius lūkesčius; ši situacija bus verta meilės, jeigu įvyks taip, o ne kitaip; aš būsiu vertas meilės, kai jausiuosi laimingas, o ne dabar, kai jaučiu baimę ar nerimą – tuomet savyje sukuriame labai daug apribojimų meilei ir priešinamės, bandydami išsaugoti savo įsivaizdavimą apie tai, kas jos vertas, o kas ne.

Savyje skirstome jausmus, kurie yra verti meilės ir kurie ne. Pavyzdžiui, jeigu jaučiame pykti, liūdesį, skausmą, baimę, sugalvojame, kad šie jausmai neverti meilės, turi būti kitaip, pradedame priešintis, eikvojame savo energiją, tuo tarpu nemalonios emocijos tik dar labiau auga. O tereikėtų tiesiog pasiduoti ir leisti sau jausti. Priimti viską, kas iškyla dabartyje su meile, be vertinimo. Atrodo labai paprasta, bet daug kam ne taip lengvai įgyvendinama. Nuo pat vaikystės mes įpratome slopinti jausmus. Įpratome emocijas skirstyti į blogas ir geras, nes labai stipriai įsisamoninome aplinkinių reakcijas į jas. Ir tikrai visi pamename, kaip mus globojantiems suaugusiems nepatiko, kai mes verkėme, pykome, liūdėjome. Labiausiai jiems patikdavome tuomet, kada būdavome linksmi ir malonūs, taigi idealiai įsisamonimone, kad svarbiausia būti patogiems. 

Vėliau susigalvojome, kad jausmų rodymas yra silpnybės ženklas, ypač tokia istorija patikėjo vyrai. Ir dėl to turime labai stipriai sergančią visuomenę, nes bet kokie kūno sutrikimai atsiranda dėl to, kad neleidžiame lengvai pratekėti energijai. Iš esmės mūsų kūnas yra tobulas, savaime susireguliuojatis organizmas, sukurtas dieviškos energijos taip, kad absoliučiai tobulai pats galėtų išgydyti save. Tačiau, jeigu mes savyje blokuojame emocijas, jis niekada negalės to padaryti, nes sutrikdome energijos tėkmę. Labai paprastai – energija kažkurioje vietoje tiesiog negali pratekėti ir tuomet pasireiškia koks nors kūno sutrikimas. Ir tai galioja netgi genetinėms ligoms. Nes genetiką mes perimame iš savo tėvų, senelių, prosenelių, o ten ojojoj kokie užslopintų emocijų rezervai. Jie juk gyveno dar sunkesniais laikais, patyrė labai daug baisybių ir visa tai yra mūsų genuose. Jeigu norite padaryti labai didelę paslaugą savo vaikams, pradėkite dirbti su savo emocijų rezervais. Ištuštinkite juos pilnai per šį gyvenimą. Tegul visos kančios jūsų giminėje baigiasi ties jumis. Nes jeigu skaitai šį tekstą, reiškia jau esi pakankamai sąmoningas tai padaryti. 

Daugybę kartu teko stebėti, kaip žmonės išgydo savyje didžiausius kūno sutrikimus tiesiog leisdami sau išjausti užslopintus jaumus. Ir tai reiškia ėjimą ten, kur labiausiai nesinori eiti savyje. Nes juk buvome įpratę bėgti nuo to, kas yra viduje įvairiausias būdais – per maistą, seksą, pramogas, alkoholį, televizijos žiūrėjimą. Laiko sau nebeliko. Buvome įpratę gyventi kaip robotukai, kuriems visada viskas gerai, nes juk yra darbas, namai, atostogos, viskas liuks. Ar tikrai? Ar tikrai ten giliai viduje viskas gerai? 

Dabar žengiame į visuotinę pasaulio gijimo erą, kuomet teks susitikti su savo tamsiausia tamsa tam, kad suvoktume, jog ji iš tikrųjų yra šviesa. Ir sujungiant šviesą su tamsa sukurti taiką. Visi mes esame žmonės, nėra tarp mūsų šventųjų, nors iš tikrųjų visi esame šventi. Tai suvoksime, kai išdrįsime pažvelgti tai vidinei tamsai į akis ir pasakyti jai – aš tave matau, aš tave jaučiu ir aš tave priimu, nes tu esi mano dalis. Tada prasidės tikras gijimas. Kai nebebijosime pripažinti savo ego, pradėsime jį stebėti ir nebesmerksime savęs dėl to, ką jis mums pasakoja. 

Paprastas pavyzdys – sutinkate kaimynę ir ji numeta kokią nelabai malonią frazę, o jūs iškart pagalvojate: „Nu jau ta bjaurybė kaip man nepatinka, atrodo kaip viską žinanti išmintė, nors iš tikrųjų joje pilna problemų“. Ir tuomet pastebite, kad taip negražiai įvertinote kitą žmogų ir pradedate save smerkti, nes kad ir kiek stengtumetės, na, neišeina jo mylėti ir viskas. Tokiu atveju nieko kita daryti nereikia, tiesiog leisti sau pripažinti, kad taip, nekenčiu šito žmogaus, pastebiu tai savyje, matau tai, jaučiu ir priimu. Ir meldžiu tavęs, viską kurianti dieviška energija, išmokyk mane transformuoti šiuos jausmus, aš pasitikiu tavimi ir atiduodu šį santykį į tavo rankas. Na, ši perspektyva būna pas pakankamai dvasiškai subrendusius žmones, nes kiti dažnai net nekvestionuoja savo nepykantos kitiems, įsivaizduodami, kad yra atskiri nuo pasaulio. Jie nesuvokia, kad viskas aplinkui yra jų atspindys ir jeigu nekenčiame kažko kitame, iš tikrųjų nekenčiame to patys savyje ir taip dar labiau kuriame atskirtį ir kovą savyje. 

Šis pasaulis mums puikus pagalbininkas. Jeigu norime dvasiškai augti ir tobulėti, stebėkime tai, kas mums labiausiai nepatinka, kas mus labiausiai erzina ir suvokime, kad tai kažkokiu būdu yra susije su mūsų pačių savęs priėmimu. Nes viskas – tik atspindys, parodantis, kad kažkur uždedame sąlygą meilei ir taip atimame iš savęs energiją. Mums nereikia nieko suprasti ar analizuoti, užtenka tik stebėti ir atiduoti į Dievo rankas su pasitikėjimu ir nuoširdžiu troškimu atsiverti meilei. 

Stebėdami aplinkinį pasaulį ir jausmus savyje, leisdami sau jausti be vertinimo, o su priėmimu, po truputi grįžtame į taiką savyje. Taika viduje atsispindi ir taika išorėje. Ir ji visada egzistuoja, tik mes kartais atsisakome ją matyti, nes patys nusprendžiame įvertinti, kas yra blogai, o kas yra gerai. Klausimas, kurį turėtume užduoti sau: ar aš noriu būti teisus, ar laimingas? Išdidumas – dažnas palydovas dvasiniame pasaulyje. Kiekvienas įsivaizduoja, kad jo tiesa teisingiausia, smerkia kitus, kurie elgiasi ar tiki kitaip. Ir daugelis šio išdidumo net nepastebi, netyrinėja jo savyje, galvoja, kad jo neturi. Visi mes turime išdidumą ir jis niekada nedings, bet mes galime su juo susidraugauti ir leisti, kad jis tarnautų mums kaip tramplinas į dar didesnę meilę. Geriausias pavyzdys yra gamta – joje niekas neskirstoma į blogesnį ar geresnį. Labai kvailai atrodytų, jeigu sakytume, kad ąžuolas yra geresnis už pušį, arba ramunė tobulesnė už rugiagėlę.  

Savyje išdudumą stebiu labai dažnai. Šis mechanizmas yra labai aktyvus. Aš nuolat lygindavau save su kitais, lygindavau žmones tarpusavyje, vertinau, smerkiau, kritikavau ir iš tikrųjų labiausiai kritikavau tik save pačią. Ankščiau ar vėliau mums visiems teks susitikti su šia tiesa, jeigu norime pabusti meilei. Nėra taip paprasta žvelgti savo ego į akis. Oi, koks bjaurus jis gali pasirodyti ir kartais labai nesinori jo pripažinti, bet kuo greičiau jį pripažinsime, tuo greičiau prasidės magiška transformacija. Rekomenduoju paprastą pratimą, padaryti išpažintį Didžiajai Dvasiai: atsisėsk ir garsiai išsakyk arba išrašyk viską, už ką smerki kitus žmones, už ką jų nekenti, už ką ant jų pyksti. Labai atvirai išliek viską, kas yra tavo viduje, ko niekada nedrįstum niekam pasakyti. Leisk sau jausti pyktį tiek, kiek reikės, būk su juo, kol viduje pajusi visišką priėmimą jam ir sau, pykstančiajam. Tuomet pradėk antrąjį gijimo etapą: įsivaizduok visus šiuos žmones kaip mažus vaikus. Pažvelk jiems tiesiai į akis ir paprašyk atleidimo už tai, kad nematei jų šviesos ir tyrumo. Ir labai tikėtina, būtent šiuo momentu pajusi savyje labai daug meilės ir atjautos, kuri veršis iš krūtinės per ašaras. Nes tik tuomet, kai matome kituose šviesą ir meilę, mes iš tikrųjų atpažįstame tiesą ir padedame kitam atpažinti ją savyje. Visos proto programos, elgesio šablonai, kuriais aplipdome save yra melas, tai netikra. 

 Paskutinė gijimo stadija: pažvelk į save kaip į mažą vaiką, pažvelk tiesiai į akis. Juk šiam vaikui teko daugiausia visų šių sunkių minčių, nes tai, ką galvojai apie kitus, iš tikrųjų galvojai apie save. Tuomet turi galimybę padaryti tikrą stebuklą – paprašyti šios mažos mergaitės arba mažo berniuko atleidimo, su didžiausiu nuolankumu ir nuoširdumu. Paprašyk atleidimo, kad taip jį ar ją skaudinai ir pažadėk, kad kitą kartą prieš atsisakydamas mylėti kažką išorėje ar savyje, visada prisiminsi jį ar ją.

Meilė yra tai, kas iš tikrųjų yra tiesa. Vienintielė tiesa. 

Ieva Žigonė

2020/08/13

Redagavo Eglė Norkienė

Su mumis susisiekti galite rašydami el. paštu info@sanvaja.lt